Žinia apie sunkią artimojo ligą ir netikėtai užklupusią būtinybę užtikrinti nuolatinę jo slaugą dažnai sukelia ne tik didžiulį emocinį šoką, bet ir daugybę praktinių klausimų. Susidurti su Lietuvos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos sistema iš pradžių gali atrodyti tarsi bandymas išeiti iš sudėtingo labirinto. Gausybė dokumentų, skirtingos įstaigos ir specifiniai terminai gąsdina ne vieną. Vis dėlto, žinant teisingą eigą ir savo teises, šis procesas tampa kur kas aiškesnis. Kiekvienas Lietuvos pilietis, kuriam dėl amžiaus, ligos ar negalios reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba, turi teisę į valstybės teikiamas medicinines bei socialines paslaugas ir finansinę paramą. Svarbiausia – veikti nuosekliai ir žinoti, į kokias institucijas kreiptis pirmiausia, kad slaugos našta netaptų nepakeliama nei pačiam ligoniui, nei jo šeimos nariams.
Pirmieji žingsniai: nuo ko pradėti organizuoti slaugą?
Visas slaugos ar priežiūros poreikio nustatymo procesas prasideda nuo vieno svarbiausio žmogaus sveikatos apsaugos sistemoje – šeimos gydytojo. Jei jūsų artimasis po ligoninės išrašomas namo ir akivaizdu, kad jis pats savimi pasirūpinti nebegalės, arba jei jo sveikatos būklė palaipsniui prastėja namuose, pirmas žingsnis yra vizitas pas šeimos gydytoją arba jo iškvietimas į namus. Jeigu paciento būklė tokia, kad jis negali atvykti į polikliniką, šeimos gydytojas privalo atvykti įvertinti būklę paciento gyvenamojoje vietoje. Vizito metu gydytojas įvertina paciento savarankiškumą, persergtas ligas ir dabartinę sveikatos būklę.
Šeimos gydytojas, matydamas, kad pacientui reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba, užpildo specialias formas ir, esant reikalui, siunčia pacientą specialistų konsultacijoms. Kad būtų pradėtas slaugos ar priežiūros poreikio vertinimas, pacientas turi būti išsamiai ištirtas, o diagnozės patvirtintos. Gydytojas užpildo siuntimą (formą 027/a) ir kitus reikalingus medicininius dokumentus, kurie bus perduodami atitinkamoms institucijoms. Labai svarbu gydytojui išsamiai papasakoti apie paciento kasdienybę: ar jis gali pats pavalgyti, ar sugeba nueiti iki tualeto, ar orientuojasi aplinkoje. Būtent šios detalės yra esminės nustatant pagalbos poreikio lygį.
Slaugos ir priežiūros poreikio lygio nustatymas
Surinkus visus medicininius dokumentus, jie keliauja į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą (instituciją, anksčiau vadintą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba – NDNT). Ši įstaiga pagal pateiktus dokumentus ir užpildytus klausimynus (tokius kaip Bartelio indeksas, vertinantis asmens savarankiškumą) nustato specialiuosius poreikius. Svarbu suprasti skirtumą tarp slaugos ir priežiūros (pagalbos), nes nuo to priklauso ir skiriamos finansinės išmokos, ir paslaugų apimtis.
- Pirmojo lygio slauga: skiriama asmenims, kurie yra visiškai priklausomi nuo kitų, dažniausiai prikaustyti prie lovos, negali savarankiškai judėti, maitintis, kontroliuoti tuštinimosi ir šlapinimosi. Jiems reikalinga nuolatinė, visą parą trunkanti kito asmens pagalba ir medicininė priežiūra.
- Antrojo lygio slauga: skiriama asmenims, kurių savarankiškumas yra labai ribotas, jie reikalauja didelės pagalbos kasdienėje veikloje, tačiau tam tikrus labai smulkius veiksmus lovoje ar kėdėje gali atlikti patys.
- Pirmojo lygio priežiūra (pagalba): nustatoma asmenims, kurie dalį funkcijų gali atlikti savarankiškai, tačiau jiems reikia reguliarios kito žmogaus pagalbos (pavyzdžiui, palydėti į lauką, padėti nusiprausti, pagaminti šiltą maistą, sugirdyti vaistus).
- Antrojo lygio priežiūra (pagalba): skiriama lengvesniais atvejais, kai asmuo yra pakankamai savarankiškas namuose, tačiau jam reikia pagalbos už namų ribų ar tvarkant finansinius reikalus, apsiperkant, lankantis valstybinėse įstaigose.
Finansinė valstybės parama: tikslinės kompensacijos
Gavus pažymą apie nustatytą slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikį, būtina kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyrių. Valstybė nepradeda mokėti išmokų automatiškai – tam turi būti pateiktas oficialus prašymas. Kartu su prašymu savivaldybei reikės pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nustatyto poreikio pažymą bei nurodyti banko sąskaitą, į kurią bus pervedami pinigai.
Tikslinių kompensacijų dydžiai priklauso nuo nustatyto lygio ir kasmet yra indeksuojami, todėl tikslias sumas geriausia tikrinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje. Svarbu paminėti, kad šie pinigai oficialiai priklauso pačiam ligoniui, tačiau jie yra skirti išlaidoms, susijusioms su jo priežiūra, padengti. Už šias lėšas galima samdyti privačią slaugytoją, pirkti higienos priemones, apmokėti transporto paslaugas kelionėms pas gydytojus ar iš dalies kompensuoti šeimos narių, kurie dėl slaugos negali dirbti pilnu etatu, prarastas pajamas.
Socialinės ir medicininės paslaugos paciento namuose
Daugelis artimųjų nežino, kad valstybė teikia ne tik finansinę išmoką, bet ir realias paslaugas paciento namuose. Egzistuoja dvi pagrindinės pagalbos į namus rūšys: ambulatorinės slaugos paslaugos namuose (ASPN) ir socialinės priežiūros paslaugos. Ambulatorines slaugos paslaugas skiria šeimos gydytojas. Priklausomai nuo nustatyto slaugos lygio, pacientui priklauso tam tikras skaičius visiškai nemokamų vizitų per metus. Šias paslaugas teikia profesionali komanda, atvykstanti tiesiai pas ligonį.
- Slaugytojo paslaugos: profesionalus slaugytojas atvyksta į namus suleisti vaistų, pastatyti lašelinės, paimti kraujo ar šlapimo tyrimams, perrišti žaizdų, prižiūrėti pragulų, stomų ar kateterių.
- Slaugytojo padėjėjo paslaugos: šis specialistas padeda užtikrinti asmens higieną – apiprausia ligonį, saugiai pakeičia sauskelnes, pervelka patalynę, prireikus padeda pamaitinti pacientą.
- Kineziterapeuto paslaugos: siekiant išvengti komplikacijų dėl nejudrumo (pavyzdžiui, raumenų atrofijos, sąnarių kontraktūrų ar plaučių uždegimo), kineziterapeutas moko pacientą ir jo artimuosius specialių mankštų, padeda saugiai atsisėsti, atsistoti ar mokytis vėl vaikščioti po insulto ar patirtų traumų.
Be medicininės dalies, savivaldybės socialinių paslaugų centrai teikia pagalbą į namus. Tai apima maisto produktų nupirkimą, kambarių sutvarkymą, mokesčių sumokėjimą, krosnies pakūrenimą (jei gyvenama name be centrinio šildymo). Šios paslaugos yra mokamos, tačiau kaina tiesiogiai priklauso nuo asmens (arba šeimos) pajamų – mažas pajamas gaunantiems asmenims jos gali būti teikiamos ir nemokamai.
Techninės pagalbos priemonių įsigijimas ir būsto pritaikymas
Slaugant sunkiai judantį ar prie lovos prikaustytą artimąjį, neįkainojama pagalba yra techninės priemonės. Kokybiška funkcinė lova su pulteliu leidžia lengvai keisti ligonio padėtį, o tai apsaugo paties slaugančio asmens nugarą. Čiužinys nuo pragulų yra absoliučiai būtinas norint išvengti skausmingų ir sunkiai gydomų odos pažeidimų. Taip pat slaugos procese gali prireikti neįgaliojo vežimėlio, vaikštynės, tualetinės kėdės ar specialaus suoliuko voniai.
Šias priemones kompensuoja valstybė. Norint jas gauti, reikia iš šeimos gydytojo gauti medicinos dokumentų išrašą (formą 027/a), kuriame aiškiai nurodytas konkrečios priemonės poreikis, ir kreiptis į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą (TPNC) ar jo teritorinį padalinį savivaldybėje. Kai kurios priemonės išduodamos visiškai nemokamai, už kitas gali tekti sumokėti nedidelę priemoką. Be to, savivaldybės vykdo būsto pritaikymo neįgaliesiems programas. Jei jūsų artimasis juda vežimėliu, galima pateikti prašymą savivaldybei pritaikyti gyvenamąją aplinką: įrengti pandusą (nuvažiavimą), praplatinti duris, pritaikyti vonios kambarį pakeičiant standartinę vonią į erdvę dušo kabiną be slenksčio.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar slaugantis asmuo gali gauti nedarbingumo pažymėjimą?
Taip, slaugant sergantį šeimos narį galima gauti nedarbingumo pažymėjimą, tačiau jo trukmė yra griežtai ribota. Paprastai slaugant suaugusį šeimos narį nedarbingumas išduodamas iki 7 kalendorinių dienų (esant tam tikroms sunkioms, ypač onkologinėms būklėms – iki 14 dienų). Tai yra trumpalaikė pagalba kritiniu atveju, pavyzdžiui, iškart po operacijos ar užklupus ūmiai ligai. Nuolatinei ilgalaikei slaugai nedarbingumo pažymėjimai nėra tęsiami, todėl šeima per šį laiką turi ieškoti kitų ilgalaikių išeičių, pavyzdžiui, samdyti slaugę, dalintis pareigomis su kitais giminaičiais arba kreiptis dėl valstybinių slaugos paslaugų į namus.
Ką daryti, jei ligonis negali atvykti pas gydytoją komisijai dėl slaugos lygio nustatymo?
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros specialistai vertinimą atlieka remdamiesi gydytojų pateiktais dokumentais ir elektroninėje sistemoje užpildytais klausimynais. Dažniausiai paties paciento vežti į jokią komisiją nereikia. Jeigu vertintojams kyla abejonių ar reikia patikslinti informaciją apie paciento savarankiškumą, įstaigos atstovai patys atvyksta į paciento gyvenamąją vietą (namus, ligoninę ar slaugos įstaigą) ir objektyvią būklę įvertina vietoje.
Kuo skiriasi slauga nuo paliatyviosios pagalbos?
Slauga gali būti skiriama ilgam laikui, pavyzdžiui, po patirto insulto ar sergant senatvine demencija, kai paciento būklė yra gana stabili, bet jam reikia nuolatinės ilgalaikės priežiūros. Paliatyvioji pagalba yra specializuota medicininė, socialinė ir psichologinė pagalba, skiriama pacientams, sergantiems nepagydoma, aktyviai progresuojančia liga (dažniausiai – pažengusios stadijos vėžiu), kuri kelia tiesioginę grėsmę gyvybei. Paliatyviosios pagalbos tikslas – ne išgydyti, o maksimaliai pagerinti likusio paciento gyvenimo kokybę, malšinti sunkų fizinį skausmą ir teikti visokeriopą paramą artimiesiems. Ši pagalba gali būti teikiama tiek namuose, tiek specializuotuose skyriuose, o paslaugų teikimo intensyvumas yra kur kas didesnis nei įprastos slaugos.
Ar valstybė kompensuoja slaugos priemones, tokias kaip sauskelnės ir įklotai?
Taip, asmenims, kuriems oficialiai nustatyta šlapimo ar išmatų nelaikymo diagnozė, valstybė kompensuoja sauskelnes, įklotus ir vienkartines sugeriančias paklodes. Kompensuojamas kiekis per mėnesį priklauso nuo nustatyto šlapimo nelaikymo laipsnio (lengvas, vidutinis ar sunkus). Receptą šioms priemonėms gali išrašyti šeimos gydytojas arba gydytojas specialistas. Su elektroniniu receptu kompensuojamas priemones galima atsiimti bet kurioje vaistinėje, sudariusioje sutartį su Teritorinėmis ligonių kasomis. Dažniausiai yra kompensuojama bazinė kaina, todėl, jei pasirinksite brangesnio gamintojo prekę, vaistinėje gali tekti primokėti susidariusį kainų skirtumą.
Emocinė pagalba ir laikino atokvėpio paslaugos slaugantiems artimuosius
Nors didžioji dalis dėmesio sprendžiant šiuos klausimus visada skiriama pačiam ligoniui, jokiu būdu negalima pamiršti asmens, kuris prisiima slaugytojo naštą. Nuolatinė artimojo slauga yra be galo sekinantis, 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę trunkantis darbas, reikalaujantis milžiniškų fizinių ir psichologinių resursų. Perdegimo sindromas tarp slaugančių artimųjų yra itin dažnas reiškinys, galintis labai greitai sukelti depresiją, izoliacijos jausmą bei rimtas lėtines sveikatos problemas pačiam slaugytojui. Būtent todėl psichologinė pagalba ir asmeninė emocinė higiena turi tapti neatsiejama šio ilgo proceso dalimi.
Lietuvoje veikia įvairios nevyriausybinės organizacijos bei linijos, teikiančios emocinę paramą slaugantiems, taip pat vis dažniau kuriasi savitarpio pagalbos grupės. Šiose grupėse panašaus likimo žmonės dalinasi ne tik išgyvenimais, bet ir itin naudingais praktiniais patarimais bei tiesiog be smerkimo išklauso vienas kitą. Be to, Lietuvos savivaldybės siūlo labai svarbią – laikino atokvėpio – paslaugą. Tai reiškia, kad slaugantis asmuo gali tam tikram laikui (iki kelių savaičių ar net mėnesio per metus) oficialiai perduoti ligonio priežiūrą profesionalams stacionarioje įstaigoje arba išsikviesti specialistą į namus ilgesniam laikui. Ši galimybė sukurta tam, kad globėjas galėtų pats pailsėti, išvykti atostogų, atlikti reikiamus medicininius tyrimus ar paprasčiausiai pasirūpinti savo paties sveikata. Norint gauti laikino atokvėpio paslaugą, reikėtų kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės socialinių paslaugų skyrių. Svarbu įsisąmoninti, kad rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas – tai griežta ir būtina sąlyga norint ilgai, kantriai ir kokybiškai rūpintis savo sergančiu artimuoju.
