Šiuolaikinis pasaulis išgyvena laikotarpį, kurį istorikai ateityje greičiausiai įvardys kaip vieną dramatiškiausių transformacijų epochų. Geopolitinės tektoninės plokštės juda stebėtinu greičiu, o nusistovėjusi tarptautinė tvarka, kuri buvo kuriama dešimtmečius po Šaltojo karo pabaigos, akivaizdžiai braška per visas siūles. Valstybės ne tik keičia savo strategines partnerystes, bet ir iš esmės peržiūri savo vietą pasauliniame galios žaidime, kuriame dominavimas nebėra vienareikšmiškai priskiriamas vienam ar dviem poliams. Šis procesas yra daugiasluoksnis: nuo ekonominių blokų formavimosi iki technologinės konkurencijos ir grįžimo prie atviros karinės galios demonstravimo. Suprasti šiuos pokyčius reiškia suprasti ne tik dabarties antraštes, bet ir matyti gilesnes sroves, kurios formuos mūsų visų ateitį artimiausiais dešimtmečiais.
Naujoji daugiapoliškumo era ir Vakarų dominavimo silpnėjimas
Ilgą laiką po Berlyno sienos griūties pasaulis gyveno vadinamojoje „vienpolėje tvarkoje“, kurioje Jungtinės Amerikos Valstijos dominavo tiek karine, tiek ekonomine, tiek ideologine prasme. Tačiau šiandien akivaizdu, kad šis laikotarpis baigėsi. Pasaulis sparčiai krypsta link daugiapoliškumo, kuriame regioninės galios vaidina vis svarbesnį vaidmenį. Tai nėra tik galios pasidalijimas tarp Vakarų ir Kinijos; tai vis daugiau savarankiškai veikiančių „vidutinių galių“, kurios nenori rinktis pusės ir siekia maksimalios naudos savo nacionaliniams interesams.
Pagrindinės šios tendencijos priežastys:
- Ekonominės galios centro nusikėlimas į Aziją: Kinijos, Indijos ir Pietryčių Azijos šalių ekonominis augimas per pastaruosius tris dešimtmečius pakeitė pasaulio prekybos srautus ir finansinę architektūrą.
- Institucinis nepasitikėjimas: Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ar Pasaulio prekybos organizacija, vis sunkiau susidoroja su krizėmis, nes jų sprendimų priėmimo procesai tampa paralyžiuoti dėl besipriešinančių didžiųjų valstybių interesų.
- Regioninių lyderių ambicijos: Valstybės, tokios kaip Turkija, Indija, Brazilija ar Saudo Arabija, vis dažniau veikia kaip nepriklausomi žaidėjai, kurie geba „laviruoti“ tarp JAV, Kinijos ir Rusijos, siekdami išsiderėti geriausias sąlygas.
Ši transformacija reiškia, kad tarptautiniai santykiai tampa nebe taisyklėmis grįsti, o „sandoriais“ grįsti. Valstybės vis dažniau renkasi lanksčias, neformalias koalicijas, užuot pasikliovusios ilgalaikiais, įpareigojančiais aljansais, kurie kartais gali riboti jų suverenumą.
Kinijos kilimas ir JAV strateginis atsakas
Tikriausiai svarbiausias pastarojo dešimtmečio geopolitinis poslinkis yra JAV ir Kinijos varžybos dėl technologinio bei karinio pranašumo. Tai nėra tik prekybos karas dėl tarifų; tai sisteminė konkurencija dėl to, kas diktuos ateities technologines taisykles – nuo dirbtinio intelekto ir puslaidininkių iki žaliosios energetikos sprendimų.
Kinija, vadovaujama Si Dzinpingo, atsisakė ankstesnės „kuklumo“ doktrinos ir atvirai deklaruoja siekį tapti pasauline supergalia. Tai apima ne tik „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą, kuri yra ne kas kita, kaip infrastruktūrinis įrankis didinti politinę įtaką Afrikoje, Azijoje ir net Europoje, bet ir agresyvesnę retoriką Taivano klausimu bei karinę plėtrą Pietų Kinijos jūroje.
Savo ruožtu, JAV reaguoja strateginiu „atjungimu“ (angl. decoupling) arba „rizikos mažinimu“ (angl. de-risking). Amerikos užsienio politika persiorientavo nuo kovos su terorizmu Artimuosiuose Rytuose į „didžiųjų galių konkurenciją“. Tai reiškia technologinius eksporto apribojimus Kinijai, sąjungininkų sutelkimą Indo-Ramiojo vandenyno regione (AUKUS, QUAD) ir gamybos perkėlimą atgal į Vakarų šalis arba „draugiškas“ valstybes.
Rusijos agresija ir Europos saugumo architektūros griūtis
Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje tapo brutaliu priminimu, kad jėgos politika Europoje niekur nedingo. Šis karas ne tik pakeitė saugumo situaciją mūsų regione, bet ir sukėlė ilgalaikes pasekmes pasauliniu mastu:
- NATO atgimimas: Aljansas, kurį prieš kelerius metus Prancūzijos prezidentas pavadino „išgyvenančiu smegenų mirtį“, vėl tapo pagrindiniu Europos saugumo garantu, pasipildęs naujomis narėmis – Suomija ir Švedija.
- Energetinė nepriklausomybė: Europa buvo priversta skubiai atsisakyti rusiškų energetinių išteklių, tai lėmė milžiniškas investicijas į atsinaujinančią energetiką ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalus.
- Sankcijų režimai: Vakarų taikomos sankcijos Rusijai tapo precedentų neturinčiu ekonominiu spaudimu, kurio ilgalaikis poveikis Rusijos ekonomikai dar tik pradeda ryškėti, skatindamas ją glaudžiau bendradarbiauti su kitomis izoliuotomis valstybėmis, tokiomis kaip Iranas ar Šiaurės Korėja.
Technologijos kaip naujas geopolitinės galios įrankis
Mes gyvename „skaitmeninio suverenumo“ laikais. Jei XX a. geopolitika sukosi aplink naftą, anglis ir geležį, tai XXI a. geopolitika sukasi aplink duomenis, mikroprocesorius ir kritinę infrastruktūrą. Tas, kas kontroliuoja dirbtinio intelekto vystymą ir kibernetinę erdvę, tas kontroliuoja ateities visuomenių stabilumą.
Technologinė konkurencija sukuria „technologinius blokus“. Jau dabar matome tendenciją, kai Vakarų valstybės siekia kurti technologijų ekosistemas, kurios būtų suderinamos tik tarpusavyje, išvengiant „kiniškų technologijų“ (pavyzdžiui, 5G infrastruktūros klausimu). Tai kelia grėsmę interneto globalumui ir gali privesti prie „splinternet“ – suskaidyto interneto, kuriame skirtingos pasaulio dalys veikia izoliuotose skaitmeninėse erdvėse.
Globalių Pietų (Global South) auganti įtaka
Terminas „Globalūs Pietūs“ tapo nepakeičiamas analizuojant šiuolaikinę politiką. Šios valstybės – nuo Indijos ir Indonezijos iki Nigerijos ir Argentinos – atsisako būti pasyviais stebėtojais. Jos mato Vakarų pasaulio dvigubus standartus ir renkasi pragmatizmą. Šalys, sudarančios BRICS bloką, siekia sukurti alternatyvą Vakarų dominuojamai finansų sistemai, norėdamos sumažinti priklausomybę nuo JAV dolerio.
Šioms šalims svarbiausi prioritetai yra klimato kaita, maisto saugumas ir ekonominis vystymasis, o ne Vakarų vertybinė darbotvarkė. Todėl Vakarų diplomatijai tampa vis sunkiau išlaikyti moralinį pranašumą pasaulinėje arenoje, kai šios valstybės jaučia, kad Vakarai yra labiau suinteresuoti „tvarkos palaikymu“ nei jų realių problemų sprendimu.
Klimato kaita ir išteklių saugumas: būsimų konfliktų židiniai
Geopolitika negali būti atsiejama nuo fizinės planetos būklės. Klimato kaita tampa „grėsmės multiplikatoriumi“. Vandens trūkumas, derlingų žemių dykumėjimas ir ekstremalūs orai verčia milijonus žmonių palikti savo gyvenamas vietas, o tai sukelia politinį nestabilumą ir masines migracijos bangas, kurios tiesiogiai veikia Vakarų valstybių vidaus politiką.
Be to, perėjimas prie „žaliosios ekonomikos“ sukuria naują priklausomybę nuo kritinių mineralų, tokių kaip litis, kobaltas ir retųjų žemių elementai. Šių išteklių gavyba ir perdirbimas dažnai yra koncentruotas keliose valstybėse, todėl valstybės, kontroliuojančios šiuos išteklius, įgauna naują, strateginę galią, kurią gali panaudoti politiniam spaudimui.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galima teigti, kad prasidėjo naujas Šaltasis karas?
Daugelis ekspertų vengia šio termino, nes šiandieninis pasaulis yra pernelyg glaudžiai ekonomiškai susietas. Skirtingai nei Šaltojo karo metu, šiandienos varžybos vyksta globalizuotoje sistemoje, kurioje beveik neįmanoma visiškai atkirsti vieno bloko nuo kito be katastrofiškų pasekmių visai pasaulio ekonomikai.
Kaip Lietuvos vaidmuo keičiasi šioje naujoje geopolitinėje realybėje?
Lietuva, būdama „fronto linijos“ valstybė, tapo itin svarbiu balso stiprintuvu NATO ir Europos Sąjungoje. Mūsų gebėjimas aiškiai komunikuoti Rusijos ir Kinijos keliamas grėsmes pavertė Lietuvą vienu iš svarbių transatlantinės politikos formuotojų, nepaisant šalies dydžio.
Ar JAV doleris praras savo, kaip pagrindinės rezervinės valiutos, statusą?
Nors kalbos apie dolerio nuvainikavimą girdimos jau seniai, realybė yra tokia, kad šiuo metu nėra lygiavertės alternatyvos. Kinijos juanis ar BRICS valiutų krepšelis kol kas neturi tokio pasitikėjimo ir skaidrumo, kokį siūlo JAV finansų sistema. Tačiau procesas – pastangos mažinti priklausomybę nuo dolerio – yra negrįžtamas.
Kodėl „Globalūs Pietūs“ dažnai užima neutralią poziciją Vakarų ir Rusijos konflikto atžvilgiu?
Daugumai šių šalių karas Ukrainoje atrodo kaip „europietiškas konfliktas“, kuris neturi tiesioginės įtakos jų nacionaliniam išlikimui. Jos labiau susirūpinusios grūdų kainomis, energetika ir savo ekonominiu augimu, todėl nenori pakenkti savo prekybiniams santykiams su Rusija ar Kinija vien dėl Vakarų vertybinių nuostatų.
Geopolitinės prognozės ir ateities scenarijai
Ateities pasaulis greičiausiai nebus stabilus. Mes įžengiame į „ilgo nestabilumo“ laikotarpį, kuriame bus daug „pilkųjų zonų“. Geopolitiniai pokyčiai rodo, kad galia tampa vis labiau fragmentuota. Valstybės, kurios gebės greičiausiai prisitaikyti prie šių pokyčių, investuos į atsparumą, o ne į pasenusias karines doktrinas, turės daugiau galimybių išlikti sėkmingomis.
Svarbiausias veiksnys bus gebėjimas balansuoti tarp vertybių ir pragmatizmo. Vakarų demokratijos susiduria su vidiniu spaudimu, kurį sukelia populizmas ir socialinė nelygybė, todėl jų gebėjimas veikti vieningai išorėje priklausys nuo to, kaip sėkmingai jos spręs vidaus problemas. Tuo tarpu autoritariniai režimai susiduria su ilgalaikio valdymo perimamumo ir ekonominio efektyvumo iššūkiais. Pasaulio politinis žemėlapis šiandien yra tarsi besiformuojantis mozaikos paveikslas, kuriame kiekvienas ėjimas – ar tai būtų nauja prekybos sutartis, ar technologinis proveržis – iš naujo perbraižo sąlyčio taškus tarp tautų ir civilizacijų.
