Senyvo amžiaus artimųjų priežiūra yra vienas jautriausių ir daugiausiai iššūkių keliančių gyvenimo etapų. Dažnai situacija pasikeičia netikėtai: po staigios ligos, insulto, sunkios traumos ar tiesiog palaipsniui silpstant sveikatai, vieną dieną suprantame, kad senelis, močiutė, mama ar tėtis nebegali savimi pasirūpinti savarankiškai. Susidūrus su šia realybe, artimuosius dažnai apima pasimetimas, nes biurokratiniai procesai atrodo painūs, medicininių terminų gausa gąsdina, o informacijos ieškojimas įvairiose institucijose atima brangų laiką. Svarbu suprasti, kad šiame kelyje nesate vieni – egzistuoja aiški sistema ir pagalbos mechanizmai, sukurti tam, kad palengvintų kasdienybę tiek slaugomam asmeniui, tiek jo šeimos nariams.
Dažniausia klaida, kurią daro artimieji, yra bandymas visą priežiūros naštą prisiimti ant savo pečių, neieškant profesionalios pagalbos ar tiesiog nežinant, kokiomis valstybės teikiamomis lengvatomis galima pasinaudoti. Norint gauti adekvačią slaugą, būtina veikti sistemiškai. Visas procesas reikalauja kantrybės ir nuoseklumo: nuo realios žmogaus sveikatos būklės įvertinimo, reikalingų medicininių bei teisinių dokumentų sutvarkymo iki tinkamiausios pagalbos formos pasirinkimo. Priklausomai nuo asmens savarankiškumo lygio, tai gali būti pagalba į namus, ambulatorinė slauga, lankomoji priežiūra ar, esant sunkiausiai būklei, ilgalaikė globa specializuotoje įstaigoje. Žinant tikslius žingsnius ir institucijų funkcijas, šis sudėtingas procesas tampa kur kas aiškesnis ir lengviau įveikiamas.
Pirmieji žingsniai: šeimos gydytojo vaidmuo ir medicininis vertinimas
Bet koks slaugos ar priežiūros organizavimo procesas visuomet prasideda pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, paprasčiau tariant – poliklinikoje. Šeimos gydytojas yra pagrindinis specialistas, kuris inicijuoja visą dokumentų rengimo maratoną. Būtent į jį reikia kreiptis pastebėjus, kad artimojo sveikatos būklė negrįžtamai pablogėjo ir jam reikalinga nuolatinė kito žmogaus pagalba.
Šeimos gydytojas, įvertinęs paciento būklę, atlieka išsamų tyrimą arba nukreipia paciento apžiūrai pas atitinkamus gydytojus specialistus (neurologą, psichiatrą, chirurgą ar kitus, priklausomai nuo pagrindinės diagnozės). Vertinant senyvo žmogaus savarankiškumą, medicinoje naudojami specialūs klausimynai ir testai:
- Barthel indeksas: tai specialus vertinimo įrankis, kuriuo nustatomas paciento gebėjimas atlikti kasdienės veiklos užduotis, tokias kaip valgymas, asmens higiena, judėjimas, apsirengimas.
- Mini mental testas (MMSE): naudojamas paciento kognityvinėms (pažinimo) funkcijoms įvertinti. Jis ypač svarbus, jei senyvas žmogus serga demencija, Alzheimerio liga ar turi kitų atminties bei orientacijos sutrikimų.
- Katz indeksas: papildomas instrumentas, padedantis dar tiksliau pamatuoti kasdienio gyvenimo įgūdžių lygį.
Remdamasis šių testų rezultatais, gydytojų specialistų išvadomis ir paciento ligos istorija, šeimos gydytojas užpildo specialią formą (siuntimą), kuri yra būtina tolimesniam slaugos ar priežiūros poreikio nustatymui.
Specialiųjų poreikių nustatymas ir dokumentų tvarkymas
Kai šeimos gydytojas parengia reikalingus medicininius dokumentus, jie yra perduodami Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrai (anksčiau žinomai kaip Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba – NDNT). Ši institucija priima galutinį sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo. Dažnai artimiesiems net nereikia patiems vežti dokumentų – poliklinikos juos perduoda elektroniniu būdu, tačiau visuomet verta pasitikslinti su gydytoju, ar dokumentai sėkmingai išsiųsti.
Kokie poreikiai gali būti nustatyti?
Priklausomai nuo asmens sveikatos būklės ir savarankiškumo praradimo laipsnio, agentūra gali nustatyti šiuos specialiuosius poreikius:
- Pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis: nustatomas asmenims, kuriems dėl labai sunkios fizinės ar psichinės būklės reikalinga nuolatinė, visą parą trunkanti slauga ir globa. Tokie pacientai paprastai yra visiškai prikaustyti prie lovos ir visiškai priklausomi nuo kitų.
- Antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis: skiriamas asmenims, kuriems taip pat reikalinga intensyvi slauga, tačiau jie turi išlaikę minimalius savarankiškumo likučius (pavyzdžiui, gali patys nuryti maistą ar minimaliai pakeisti kūno padėtį).
- Pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis: nustatomas senyvo amžiaus žmonėms, kurie iš dalies gali savimi pasirūpinti, tačiau jiems būtina kasdienė kito asmens pagalba buityje, tvarkant finansus, vartojant vaistus ar išeinant iš namų.
Gavus sprendimą iš agentūros, išduodamas specialiojo poreikio nustatymo pažymėjimas. Šis dokumentas atveria duris visoms valstybės garantuojamoms paslaugoms ir finansinėms kompensacijoms.
Ambulatorinės slaugos paslaugos namuose (ASPN)
Turint nustatytą slaugos poreikį (arba didelių priežiūros poreikių atveju), vienas geriausių pagalbos būdų, leidžiančių senyvam žmogui likti savo įprastoje aplinkoje, yra ambulatorinės slaugos paslaugos namuose. Tai nemokamos, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamos paslaugos, kurias teikia specialiai suformuotos mobilios specialistų komandos.
ASPN komandą paprastai sudaro keli skirtingų sričių profesionalai, kurių vizitai į namus planuojami pagal iš anksto sudarytą grafiką. Slaugytojas atlieka medicinines procedūras: prižiūri žaizdas, pragulas, lašina lašelines, paima kraują tyrimams, prižiūri kateterius ir stomos aparatus. Slaugytojo padėjėjas padeda užtikrinti asmens higieną: apiprausia pacientą, pakeičia sauskelnes, padeda jam apsiversti lovoje, pakeičia patalynę. Prie šios komandos dažnai prisijungia ir kineziterapeutas, kuris atlieka mankštas, padedančias išvengti raumenų atrofijos bei sąnarių sąstingio.
Norint gauti šias paslaugas, vėlgi reikia kreiptis į paciento šeimos gydytoją, kuris išrašo siuntimą ASPN paslaugoms gauti. Svarbu pažymėti, kad vizitų dažnumas priklauso nuo nustatyto slaugos poreikio lygio – sunkiausios būklės pacientams paslaugos gali būti teikiamos net kelis kartus per savaitę ar dažniau.
Socialinės paslaugos ir pagalba į namus
Svarbu atskirti medicininę slaugą nuo socialinių paslaugų. Jei medicininė slauga orientuota į sveikatą ir procedūras, tai socialinės paslaugos skirtos buities palengvinimui. Šias paslaugas organizuoja paciento gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyrius.
Pagalba į namus gali apimti labai platų paslaugų spektrą: maisto produktų nupirkimą ir pristatymą, maisto ruošimą, namų tvarkymą, mokesčių sumokėjimą, palydėjimą į gydymo įstaigą ar tiesiog bendravimą. Jei žmogui nustatytas didesnis priežiūros poreikis, jam gali būti skiriama dienos socialinė globa namuose. Tokiu atveju socialinio darbuotojo padėjėjas paciento namuose gali praleisti nuo kelių iki kelių dešimčių valandų per savaitę.
Skirtingai nei medicininė slauga, socialinės paslaugos dažniausiai yra iš dalies mokamos. Mokėjimo dydis priklauso nuo senyvo asmens (ir kartu gyvenančių šeimos narių) gaunamų pajamų. Tačiau mažas pajamas gaunantiems asmenims šios paslaugos gali būti teikiamos ir visiškai nemokamai.
Ilgalaikė socialinė globa institucijoje
Ateina momentas, kai artimųjų pastangų, ambulatorinės slaugos ir pagalbos į namus tiesiog nebeužtenka. Jei senyvas žmogus reikalauja nuolatinės, visą parą trunkančios profesionalios priežiūros, o namų aplinka nebegali užtikrinti jo saugumo ir poreikių tenkinimo, tenka priimti sunkų sprendimą dėl apgyvendinimo ilgalaikės socialinės globos įstaigoje (globos namuose).
Procesas prasideda savivaldybės socialinės paramos skyriuje. Pateikus prašymą, socialiniai darbuotojai atvyksta į paciento namus ar ligoninę ir atlieka išsamų asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimą. Jei nustatoma, kad ilgalaikė globa yra būtina, asmuo įrašomas į eilę (valstybiniuose ar savivaldybės globos namuose eilės gali tekti laukti nuo kelių mėnesių iki metų).
Kalbant apie apmokėjimą už globos namus, valstybė taiko aiškią sistemą: žmogus už gyvenimą globos įstaigoje moka 80 procentų savo gaunamos pensijos ir 100 procentų gaunamos tikslinės slaugos ar priežiūros kompensacijos. Jei šių lėšų neužtenka pilnai padengti globos įstaigos kainos (kuri šiandien gali siekti ir virš tūkstančio eurų per mėnesį), likusią dalį kompensuoja savivaldybė iš savo biudžeto. Artimiesiems primokėti reikalaujama tik išimtiniais atvejais, susijusiais su turtinėmis aplinkybėmis.
Finansinė parama ir tikslinės kompensacijos
Prižiūrint senyvą žmogų namuose, išlaidos gerokai išauga. Reikia pirkti sauskelnes, specialius drėgnus matrasus, medikamentus, slaugos priemones, o kartais artimiesiems tenka netgi sumažinti savo darbo valandas ar visiškai išeiti iš darbo. Siekiant palengvinti šią finansinę naštą, valstybė moka tikslines kompensacijas.
Tikslinė kompensacija skiriama asmenims, kuriems oficialiai nustatytas slaugos arba priežiūros (pagalbos) poreikis. Kompensacijos dydis yra tiesiogiai susietas su bazinių socialinių išmokų (BSI) dydžiu ir kasmet yra indeksuojamas (didinamas). Pirmojo lygio slaugos poreikį turintys asmenys gauna didžiausią kompensaciją, kuri gali siekti kelis šimtus eurų kas mėnesį, o antrojo lygio slaugos ar priežiūros poreikį turintiems – atitinkamai mažesnė suma.
Svarbu žinoti, kad ši kompensacija yra mokama tiesiai pačiam senyvam žmogui (į jo banko sąskaitą) kartu su senatvės pensija. Pinigai yra skirti būtent jo slaugos ir priežiūros išlaidoms padengti, todėl šeimos nariai, tiesiogiai atliekantys priežiūrą, turėtų susitarti dėl šių lėšų tikslingo panaudojimo buityje.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek laiko trunka slaugos poreikio nustatymo procesas?
Visas procesas, nuo pirmojo vizito pas šeimos gydytoją iki pažymos gavimo iš Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros, paprastai užtrunka nuo 3 iki 6 savaičių. Gydymo įstaiga dokumentus turi paruošti per kelias savaites, o agentūra sprendimą priima per 20 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo.
Ar galima gauti slaugą namuose, jei senyvas žmogus gyvena vienas ir neturi artimųjų?
Taip, asmens gyvenimas vienam nėra kliūtis gauti pagalbą. Priešingai, vienišiems senyvo amžiaus asmenims socialinės paslaugos ir ambulatorinė slauga namuose yra teikiamos prioriteto tvarka. Tokiu atveju pagrindiniu tarpininku dažnai tampa seniūnijos socialinis darbuotojas.
Ar nustatyta tikslinė kompensacija sumažina gaunamą senatvės pensiją?
Tikrai ne. Tikslinė kompensacija yra visiškai atskira ir papildoma išmoka, kuri neturi jokios įtakos senatvės pensijos dydžiui. Abi sumos yra išmokamos pilna apimtimi.
Ką daryti, jei šeimos gydytojas atsisako išduoti siuntimą slaugos poreikiui nustatyti?
Jei manote, kad gydytojas neobjektyviai vertina paciento būklę ir nepagrįstai atsisako rengti dokumentus, turite teisę kreiptis į poliklinikos, kurioje pacientas registruotas, administraciją (vyriausiąjį gydytoją) su raštišku prašymu sudaryti gydytojų konsultacinę komisiją (GKK) būklei įvertinti. Taip pat visada yra galimybė pakeisti šeimos gydytoją ar pačią gydymo įstaigą.
Kiek laiko galioja nustatytas slaugos poreikis?
Slaugos poreikis dažniausiai nustatomas neterminuotai (iki gyvenimo pabaigos), ypač labai senyvo amžiaus žmonėms, turintiems negrįžtamų sveikatos pakitimų. Tačiau po sunkių ūmių ligų (pvz., po insulto, kai tikimasi reabilitacinio pagerėjimo) poreikis gali būti nustatytas ir terminuotai – pavyzdžiui, vieneriems ar dvejiems metams. Pasibaigus terminui, procesą tenka kartoti.
Papildomos alternatyvos: privačiai samdomi specialistai ir nevyriausybinės organizacijos
Nors valstybės garantuojamos slaugos ir socialinės paslaugos yra be galo svarbios, neretai susiduriama su situacijomis, kai jų apimties nepakanka arba asmuo nenori ar negali laukti ilgose eilėse į globos įstaigas. Tokiais atvejais šeimos dažnai atsigręžia į privačius paslaugų teikėjus. Šiandien veikia daugybė privačių slaugos agentūrų, kurios gali pasiūlyti lanksčius sprendimus: nuo budėjimo paciento namuose kelias valandas per dieną iki nuolatinės slaugės (dažnai iš užsienio šalių), kuri apsigyvena kartu su senyvu asmeniu ir užtikrina jo priežiūrą 24 valandas per parą. Nors tai reikalauja didelių asmeninių šeimos finansų, tai garantuoja greitą ir individualizuotą pagalbą be biurokratinių kliūčių.
Be komercinių paslaugų, didžiulį darbą slaugos srityje atlieka ir įvairios nevyriausybinės, savanoriškos bei religinės organizacijos. Tokios organizacijos kaip Lietuvos Raudonasis Kryžius, „Maltos ordino pagalbos tarnyba“ (maltiečiai) ar „Caritas“ vykdo specialias programas, skirtas vienišiems ir sergantiems senjorams. Savanoriai ne tik pristato šiltą maistą ar padeda susitvarkyti buityje, bet, kas yra dar svarbiau, suteikia emocinę paramą, išklauso, išveda pasivaikščioti. Artimiesiems, ieškantiems bet kokios įmanomos pagalbos, labai rekomenduojama susisiekti su vietiniais šių organizacijų skyriais – kartais net ir paprastas savanorio vizitas kartą per savaitę gali suteikti didžiulį psichologinį palengvėjimą tiek pačiam slaugomam senoliui, tiek pavargusiems jo šeimos nariams.
